Rašytoja ir iliustruotoja Patricija Bliuj-Stodulska: naminiai augalai man kaip žuvytės akvariume

Lapkričio 19–20 dienomis Vilniaus mokytojų namuose vyksiančiame festivalyje „Vaikų knygų sala“ lankytojai bus kviečiami aplankyti interaktyvios erdvės „Žmonės augalai“, sukurtos pagal to paties pavadinimo skaitmeninę Patricijos Bliuj-Stodulskos knygą. Erdvėje bus galima pasinerti į paslaptingą žmonių-augalų pasaulį: ieškoti paslėptų šešėlių, atlikti testą ir sužinoti, koks augalas esi, iškarpyti spalvotą autoportretą ir pasidaryti augalų fotosesiją, rašoma „Vaikų knygų salos“ pranešime žiniasklaidai. 

Ta proga Jurga Tumasonytė kalbėjosi su autore apie žmones, augalus ir amžizmą – šios temos gvildenamos puikioje, skoningai iliustruotoje Patricijos knygoje.

Pamenu, kai pirmą kartą su tavimi kalbėjomės apie knygą „Žmonės augalai“, sūpavau ant rankų kelių mėnesių kūdikėlį ir skundžiausi, kaip sunku atrasti laiko ramiam pokalbiui. Tada dar nežinojau, kad pati taip pat turi panašaus amžiaus kūdikį ir apskritai esi keturių vaikų mama. Man vis dar smalsu, kaip atrodo tavo kūrybinė virtuvė ir kaip pavyksta suderinti kūrybą su motinyste?

Amžiaus skirtumas tarp mano vyriausio ir jauniausio vaiko – beveik 10 metų. Lankiau trečią kursą su naujagimiu ant rankų, ne kartą kuris nors vaikų dalyvaudavo susitikimuose, parodose… Jau įpratau, kad tie du pasauliai susipina, dabar netgi nebandau jų atskirti. Taip, mano gyvenimas tikrai chaotiškas ir dažnai nespėju – bet čia jau labiau charakterio bruožas nei motinystė. Dabar vėl pradėjau dirbti vakarais, naktimis – tai vienintelis laikas, kai galiu pabūti tyloje ir susikaupti. O knygą „Žmonės augalai“ baigiau spalvinti pogimdyvinėje palatoje.

Kita vertus, vaikai – tai įkvėpimas! Mūsų namai pilni vaikiškų (ir ne tik) knygų, kas vakarą skaitome garsiai. Kūryba yra nuotykis, į kurį galiu pakviesti savo šeimą.

Svarbu paminėti – be vyro ir tėvų didžiulio palaikymo visa tai būtų misija neįmanoma.

Prieš dvejus metus, po dvylikos metų emigracijoje su šeima grįžote į Vilnių. Koks Vilnius jums pasirodė, palyginti su Varšuva, kurioje prieš tai gyvenote? Kaip vaikai reagavo į pasikeitimus?

Vaikai buvo labai nepatenkinti, kad turėjo palikti savo pasaulį ir ne tik pakeisti namus, bet ir išmokti lietuvių kalbą nuo nulio (mano vyras lenkas, namuose kalbame lenkiškai). O aš visada mylėjau Vilnių ir gyvendama Varšuvoje dažnai jo ilgėjausi, jaučiau nostalgiją šiai vietai. Vilnius, palyginti su Varšuva, neapsakomai žalias. Oras švaresnis, mažiau žmonių ir miesto šurmulio. Varšuvoje gyvenome centre, Vilniuje – miške. Tai ir yra magiška, kai gyveni mieste ir miške vienu metu!

Žinai, pati vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje neteikiau didelės reikšmės augalams. Paskui manyje tarsi kažkas įdiegė naują „programą“ ir visai dėl jų pamečiau galvą. Kokią reikšmę tau turėjo anksčiau ir turi dabar augalai? Ar santykis su lauko ir kambario augmenija skiriasi?

Man buvo panašiai. Prieš kelerius metus ir aš susidomėjau naminiais augalais, butas Varšuvoje tapo džiunglėmis. Galėdavau išleisti tikrai daug pinigų monsteroms ir sansevjeroms… Tačiau niekas nemokėjo taip rūpintis augalais kaip mano močiutė. Atveždavau jai į Vilnių jau beveik mirusius augalus ir po kiek laiko jie atgydavo.

Prieš persikraustydama į Vilnių pardaviau gėlyną ir to nesigailiu. Iš tikrųjų labiau mėgstu tiesiog būti gamtoje. Naminiai augalai man kaip žuvytės akvariume, egzotiški, bet išskirti iš savo aplinkos tik tam, kad taptų namų dekoracija.

Tavo knyga „Žmonės augalai“, šiuo metu išleista skaitmeniniu formatu, laimėjo nacionalinį konkursą, kurį inicijavo „Skaitmeninės įvairovės literatūros bibliotekos Lietuvos mokykloms“ projektas. Kaip gimė tokia knygos idėja ir kaip atrodė jos kūrybinis procesas?

Konkurso skelbimą pamačiau feisbuke. Kadangi nesu rašytoja, nebūčiau dalyvavusi, bet! Tuo metu mano močiutė, labai artimas man žmogus, rimtai sirgo. Pagalvojau, kad galbūt tokia knyga – galimybė išreikšti savo jausmus jai. Net jeigu ir nebūčiau nieko laimėjusi. Mano sukurta istorija ne tik apie amžizmą, bet ir apie jaunos merginos, sutikusios savo kelyje išmintingą moterį, kelionė.

Idėjos bazė buvo mano močiutė – toks tipiškas senyvo amžiaus žmogus, gyvenantis bute, kuris su laiku tampa visu pasauliu. Tokiuose butuose laikas tarsi sustoja. Taigi vaikščiojau po Lazdynų mikrorajoną fotografuodama žmonių palanges. Jos buvo skirtingos kaip ir butų gyventojai. Ir, žinoma, pilnos augalų.

Daug skaičiau ir klausiausi apie amžizmą – nustebau, kad ta tema aktuali ne tik vyresnio amžiaus žmonėms, bet ir mums kiekvienam. Kūriau istoriją piešiniais, o tekstą palikau pačiai pabaigai, užrašiau jį prieš pat išsiųsdama konkursui. Labai ačiū Tau, Jurga, už pagalbą galutiniame etape.

Parašyti knygą man buvo visiškai naujas patyrimas. Vienu metu rašiau ir mokiausi rašyti, konstruoti istorijos dinamiką. Laimėtas konkursas (visiškai netikėtas) suteikė man drąsos ir pasitikėjimo savimi kurti ir įgyvendinti savo idėjas.

Asmeniškai esi susidūrusi su amžizmu?

Taip, pati irgi susidūriau su amžizmu dėl to, kad esu jauna mama (nors tai buvo mano pasirinkimas). O posakį „pagyvensi – pamatysi“ girdėdavau gana dažnai. Jis populiarus ir dabar, nors žmogaus minčių ir jausmų vertė dažnai nepriklauso nuo jo amžiaus.

Kokiu augalu įsivaizduotum save?

Ilgai galvojau ir pasirinkau smilgą – lengva, šokanti pagal vėją.

Festivalis „Vaikų knygų sala“ vyks lapkričio 19–20 dienomis, Vilniaus mokytojų namuose. Visą festivalio programą galima rasti čia.